Devyniolikta diena

Rytas teike vilties del saules ir labai nusivilti neteko - tikrai visa diena nelijo, o po pietu ir visai isgrazejo.

Mes vis dar Essaouiroje. Ta pati blynu porcija is ryto, tie patys ledai, sultys. Bijau, kad darosi nuobodu skaityti, bet tik ne atostogauti. Siandien dar apsilankeme uoste, uosto bastione. Zuvu si karta neragavome, uzteko kvapu ir vaizdu.

Pagaliau ir papludimiu prasiejome, taciau saulei daugiau Lietuvos ziemos isbalintos odos atidengti nesiryzome. Vandenynas buvo gerokai atsitraukes ir po vakarykscio lietaus daugiau panasus i purvina Geltonaja jura, nei galingaji Atlanta. Suradome kelias kriaukles, atsipyreme gundymams pajodineti kupranugariais kopose (nesinorejo gadinti dykumose patirtu ispudziu), pasedejome ant dregno smelio. Grizdami nusipirkome bilietus i Agadira - uztikrintai artejame prie keliones pabaigos.

Kuskuso ir tajine, kokie jie skanus butu, visiskai nesinorejo, todel velyviems pietums ragavome picas. Butu visai nieko, taciau su prieskoniais ne kas - labai preskas skonis. Siandien dar pavyko su miestelio publika ir saule ant miesto gynybines sienos palydeti. Grazu. Jokios kitos vakaro pramogos nereklamuojamos, taciau vakarais is visu pakampiu ir skerstgatviu girdisi snypstimas - hashiiishhhh, canabissssss, sssssssmokesssssss, ffffffumeeeeeee... Pats laikas isigyti marskinelius su uzrasu "nevartoju" keliomis kalbomis, nors itariu, kad nepadetu, nes savaite neskustas veidas kasiako taip ir prasosi. Hmm, jau yra tikslas nusigrandyti serius.

Ryt laukia triju valandu kelione i Agadyra. Koju, greiciausiai, nesalsime.

Astuoniolikta diena

Rytas vis dar siltas, bet ne toks sauletas kaip vakar, o ir horizontas atrode grasinanciai tamsus. Ir vejas. Pries toki veja eiti sunkoka, o pavejui ir pakilti gali. Dar suspejome pakilti i greta esancia gynybine siena, pasizvalgyti i atsitraukusi, taciau tikrai nenurimusi vandenyna, pafotografuoti katinelius, kuriu cia begales - jie miega ir krebzda visur - ant prekiu, po prekemis, tarp stalu, turistu krepsiuose, tarpduriuose ir visose kitose imanomose vietose. Cia tikriausiai zuvis kalta, o panasu, kad ir vietiniai ju labai nevaiko ir sugyvena. Sugyvenome ir mes. Suspejome dar suvalgyti gatveje keptu blynu (apsilaizymas), pereiti per visa medina ir tik prisedus sukirsti po porcija pietiniu kebabu, prasidejo lietus. Jei kam nors sios dienos aprasymas pasirodys per trumpas - kaltinkite butent lietu, nes per ji cia nieko negalima nuveikti, ypatingai, kai vienas is pagrindiniu tikslu yra papludimys ir saule. Ilsetis gavome kambaryje ir tik vakarop nurimus lietui isslinkome i sutemusi ir del lietaus uzsidarinejanti miestuka suragauti eilines sardiniu porcijos ir aprasyti lietingos dienos.

Ryt dar busime cia, nes prognozes lyg ir zadejo sviesesni dangu, nors stebuklu ir nesitikime.

Septyniolikta diena

Paskutini ryta Marakese pasipildeme grynuju atsargas, kelionei nusipirkome svieziu kruasanu ir per kelias minutes taksi nusigavome iki autobusu stoties. Specialiai Dariui: nezinau ar CTM vaziuoja is Marakeso i Essaouira ar ne, bet Supratours tikrai vaziuoja - apie tris valandas trunkanti kelione uz 65 dh zmogui + 5 dh vienam bagazui, uz kuri galima susimoketi pacioje stotyje, langelis kaireje nuo iejimo i stoti. Yra apie keturis autobusus per diena, mes isvykome 10:45, bet mateme, kad del keleiviu gausos buvo dar vienas papildomas reisas 10:30.

Taigi, kaip jau supratote, apturejome triju valandu kelione autobusu iki Essaouiros ir si karta visai nesusalome. Netgi priesingai, nors dali kelio ir lijo, taciau buvo silta, o Essaouira pasitiko su saule ir tikrai daugiau kaip +20 C.

Supratours autobusai sustoja gana patogioje vietoje, is kur tik 5-10 min pesciomis iki medinos, kur yra dauguma viesbuciu, nebutinai labai pigiu. Nepasidaveme spaudimui ir nepasinaudojome nesiku paslaugomis, kurie kaip skeriai apspito atvaziavusi autobusa ir siule savo karuciu paslaugas. Kaip jau veliau supratome, taksi i medina ir negali ivaziuoti, todel jei turi daug bagazo, karutis butu issigelbejimu is kancios. Eidami link medinos galvojome, kad eiti teks toliau, todel susistabdeme taksi, taciau vairuotojas pasijuoke ir pavezes 100 metru isleido mus nepaemes nei cento. Dar uz simto metru siauroje gatveleje, kurioje neprasilenktu trys zmones arba du amerikieciai, salia miesto sienos radome ir savo nusiziureta viesbuti "Smara".

Kambarys sviesus, patogumai bendri - 135 dh nakciai. Gal ir ne pats pigiausias variantas, bet kvepia vandenynu (bent jau mes taip suprantame vandenyno kvapa) ir zuvedros uz lango nuolatos kniaukia. Vienu zodziu, kurortas. Beje, pradedame taip ir jaustis - ne keliautojais, o poilsiautojais, nes nebesistengiame pamatyti nieko specialaus, niekur nebegame, tiesiog esame. Miestukas tvarkingas, daugiau uzsienieciu, nei mateme per visa savo kelione, pardavejai cia taip pat maziau ikyrus, kazkur tolumoje matosi smelio papludimys... kurortas. Gana daug kaitininku ir burlentininku - miestukas daznai pristatomas siu sporto saku megeju rojumi del gana ramiu pakrantes vandenu ir palankiu veju.

Atvykome jau gerokai po pietu, tai saules voniomis nespejome pasimegauti. Pazioplinejome siauromis gatvelemis, tradiciskai atsigereme sulciu ir atlikome butina rituala Essaouiroje - prie uosto prisedome paragauti sviezios zuvies. Pigiausia - sardines po 10 dh uz dvi + duona ir salotos, bet ragavome ir kreveciu bei kalmaru. Daug skanaus knebinejimosi su cia pat iskepta zuvimi. Butinas dalykas miestelyje ant vandenyno kranto.

Jei jau atostogos, tai kaip be ledu. Valgeme ir ju. Velyviems ir ankstyviems uzkandziams vaisiu beieskodami klaidziojome patamsiais siaurutemis gatvelemis, bet jautemes saugiai ir be ypatingo demesio is vietiniu. Vaisiais diena Essaouiroje ir baigeme.

Sesiolikta diena

Is pat ryto atsigaivine sultimis Djemaa El Fna aiksteje, isejome ieskoti Marakeso muziejaus. Zemelapyje atrode viskas paprasta - 15 min ejimo, vos ne tiesia gatve. Taciau viskas baigesi tuo, kad gera valanda klaidziojome dengtomis prekyvieciu gatvemis, kuriose galima rasti viska - nuo pigiu plastmasiniu zaislu iki baldu, nuo ivairiausiu prieskoniu, iki sviezios, nors ir ne visada taip atrodancios, skerdienos. O jau kvapai, kvapai - nuo vienu stengiesi begti, kiti traukia. Taip begdami ir vydamiesi paklydome ir be jokios orientacijos klaidziojome kaip akli kaciukai, kol kelis kartus pasiklause kelio ir sekdami didesnes grupes zmoniu... grizome atgal i aikste. Ka gi, antras bandymas. Sedome i vezimaiti, traukiama papuostu arkliu ir po desimties minuciu vaziavimo ir keliu ejimo, buvome prie muziejaus. Ar pasimokeme? O kaipgi - visada naudok arklius.

Muziejus atrode gana ispudingas, nors kaina siek tiek ir kandziojosi (40 dh zmogui). Ekspozicijoje, be jau tradiciniu Maroko papuosalu, drabuziu, keramikos ir ginklu, buvo dar ir senu Marakeso nuotrauku paroda, o ir pats muziejaus interjeras labai grazus. Be to, yra nemazai minkstu foteliu, kuriuose galima pailseti nuo miesto erzelynes ir karscio.

Uzteks senienu, uzteks medinos balagano - sedome i taksi ir po 10 minuciu patekome i visai kitoki Marakesa - modernu, placiomis gatvemis su mandarinmedziais, jaukiais restoranais, labiau atsipalaidavusia atmosfera. Net fontanai ir tie (kai kurie) veike. Valgeme pica. Palaima po jau atsibosti pradedancio tajine ir kuskuso. Panasu, kad po dvieju savaiciu kulturinio ir kulinarinio soko yra butinas sugrizimas i civilizacija, net jei jos israiskos forma yra viso labo teslos blynas su juros gerybemis ar grybais, keptas krosnyje. Ledai prie viso sito taip pat tinka. Netiketai Marakeso centre suradome ir grazu parka su ivairiu medziu, geliu ir kaktusu kampeliais, gausiai apstatytais suoliukais. Derindami malonumus su reikalais, nusipirkome bilietus keliones tesiniui - ryt vykstame prie vandenyno i Essaouira.

Iki pat viesbucio grizome pesciomis ir nors griuvome is nuovargio, dar radome jegu pasislaistyti po vakarine Djemaa El Fna aikste, nutvieksta sviesu ir su dar didesniu balaganu ir zmoniu miniomis. Stikline sulciu dienos pabaigai.

Penkiolikta diena

Islipus is autobuso pradejome atsilineti, taciau ne is karto gavome kambari viesbutyje, todel dar ir arbata kavinukeje turejome gelbetis. Atsigavome tik apie pietus ir patraukeme pasizvalgyti, is ko tas Marakesas surestas. Kadangi viesbutis buvo salia, uzmeteme aki i izymiausia Marakeso aikste - Djemaa El Fna, pilna gyvaciu keretoju, akrobatu, cha tatuiruociu dazytoju, pasakotoju, dresiruotu bezdzioniu, neissenkanciu sulciu atsargu (tik 3 dh uz didele stikline cia pat isspaustu apelsinu sulciu!). Uzkande patraukeme i pietine miesto dali, klaidziodami siauromis gatvelemis, pilnomis kvapu ir triuksmo, o kartais ir tylos, kol islindome ties karaliaus rumais. Palei ju sienas atkakliai teseme pasivaiksciojima iki Agdal sodu, nors ju grozis ir nepasirode labai vertas tokio ilgo pasivaiksciojimo. Visgi radome griuvesius, alyvmedziu ir mandarinu plantacijas, pilnas iskylaujanciu vietiniu, didziuli tvenkini, pilna isbadejusiu karpiu, edanciu tu paciu iskylautoju maisto atliekas. Siek tiek pabandeme isijausti i vietiniu pramogas ir besisildydami sauleje stebejome ziopciojancius karpius ir vietinius.
Tokia pat ilga kelione atgal, bet jau be klaidziojimo, su sustojimais spragesiams ir svieziu sulciu kokteiliams.
Jau temstant is keliu kartu suradome savo viesbuti, o jame ir rankomis (ne savomis) skalbtus drabuzius, isdziovintus Marakeso saules ir vejo. Vel svarus.

Keturiolikta diena

I kelia issiruoseme is pacio ryto. Prie viesbucio sumete skudurus su olandu pora taksi nuvaziavome iki Rissani, o is ten tokiu paciu transportu ir ta pacia kompanija ir iki Erfoud. Kas galejo patiketi, kad siame miestuke mes taip ilgai uztruksime... Artimiausias autobusas tik apie 6 vakare, o kazin kokiu pramogu miestelis pasiulyti negalejo. Pas mano "nuotaka" eiti nenorejome, todel uzmusinejome laika atsigriebdami uz beinternetes dienas ir apraseme, ka nuveikeme dykumoje, uzkandome restoranelyje, vaikstinejom, gerem sultis, vaikstinejom, turguj nusipirkome vaisiu, vaikstinejome, gereme metu arbata, kol po eilinio vaikstinejimo laikas buvo sekmingai pribaigtas ir sulaukeme autobuso i Marakesa. Neypatinga diena. O gal ispudziai kartojasi?

Cia pat galetume uzsiminti ir apie nakti. Visas trylika keliones valandu apturejome ypatinga laika - susalome dar labiau, nei atvaziuodami i dykuma. Lauke kartais buvo ir neigiama temperatura, o drabuzeliai vis tie patys. Jei butume zinoje, kad autobusas vaziuoja tik ryta ir vakare, tai butume negaise visos dienos Erfoude ir isvaziave is ryto. Greiciausiai, butume tiek pat susale, bet uztat bent vaizdais pasigrozeje, nes vel kirtome Atlaso kalnus ir ju snieguotas virsukalnes mateme tik pro apsalusias blakstienas ir tik mienesienos sviesoje. Baisiai salta kelione.

Trylikta diena

Panasu i dar viena sauleta diena. Po pusryciu sekmingai parjojome i viesbuti ir atsisveikinome su kantriais kupranugariais.

I sios dienos plana, be iprastu maitinimosi ritualu dar iejo apsilankymas prie netoliese esancio ezero. Tikslaus atstumo iki jo nezinojome, nes trys zodiniai saltiniai nurode ji gana skirtingai – nuo 4 iki 7 km. Pastarasis atstumas buvo akivaizdziu bandymu isiulyti kokia nors transporto priemone, bet nebuvo pakankamai ispudingas sulaikyti nuo zygio pesciomis. Jau einant aiskejo, kad teisingiausias, tikriausiai, buvo 4 km atstumas, kuri nesunkiai iveikeme zioplinedami po juodu akmenu dykuma, vaikydami drieziukus is po akmenu ar besistengdami priselinti prie pauksteliu dar vienam foto kadrui.

Pats ezeras, nors dar ir neisdziuves, bet sunkiai isgyvenantis be lietaus. Nemazai vandens pauksciu, taciau jie gana bailus ir priarteti nepavyko. Itariu, kad vietiniai juos medzioja. Arciau mateme tik zasis ir kelis marokiecius, bandncius tapti draugais (suprask, prasancius ka nors nupirkti). Siek tiek pabuve, kartu su is ganyklu griztanciais kupranugariais, i viesbuti parsiradome ir mes. Pavarge.

Ryt vel i kelia. Galvojame traukti i Marakesa. Gal pavyktu pasiekti ji iki vakaro, taciau uzbegant ivykiams uz akiu, galiu pasakyti, kad siek tiek uzstrigome Erfoude ir tik vakare autobusu vaziuosime i Marakesa, kuriame atsidursime tik apie 7 ryto. Kelione tesiasi.