Trylikta diena

Panasu i dar viena sauleta diena. Po pusryciu sekmingai parjojome i viesbuti ir atsisveikinome su kantriais kupranugariais.

I sios dienos plana, be iprastu maitinimosi ritualu dar iejo apsilankymas prie netoliese esancio ezero. Tikslaus atstumo iki jo nezinojome, nes trys zodiniai saltiniai nurode ji gana skirtingai – nuo 4 iki 7 km. Pastarasis atstumas buvo akivaizdziu bandymu isiulyti kokia nors transporto priemone, bet nebuvo pakankamai ispudingas sulaikyti nuo zygio pesciomis. Jau einant aiskejo, kad teisingiausias, tikriausiai, buvo 4 km atstumas, kuri nesunkiai iveikeme zioplinedami po juodu akmenu dykuma, vaikydami drieziukus is po akmenu ar besistengdami priselinti prie pauksteliu dar vienam foto kadrui.

Pats ezeras, nors dar ir neisdziuves, bet sunkiai isgyvenantis be lietaus. Nemazai vandens pauksciu, taciau jie gana bailus ir priarteti nepavyko. Itariu, kad vietiniai juos medzioja. Arciau mateme tik zasis ir kelis marokiecius, bandncius tapti draugais (suprask, prasancius ka nors nupirkti). Siek tiek pabuve, kartu su is ganyklu griztanciais kupranugariais, i viesbuti parsiradome ir mes. Pavarge.

Ryt vel i kelia. Galvojame traukti i Marakesa. Gal pavyktu pasiekti ji iki vakaro, taciau uzbegant ivykiams uz akiu, galiu pasakyti, kad siek tiek uzstrigome Erfoude ir tik vakare autobusu vaziuosime i Marakesa, kuriame atsidursime tik apie 7 ryto. Kelione tesiasi.

Dvylikta diena

Sauletekis pramiegotas. Uztat danguje nei debeselio, o tai jau tikrai panasiau i dykuma. Po pusryciu vel ant kupru ir pirmyn per kopas. Po dvieju valandu kupranugariu isnaudojimo ir ziopsojimo 360 laipsniu kampu, nusigavome i dykumos pakrasti, o tiksliau i smelio dykumos pakrasti – berberu klajokliu keliu seimu gyvenviete juodo akmens dykumoje. Pasivaiksciojus po dykyne, sekmingai pabegus nuo besiganancio vietinio kupranugario, atsisakius malkas renkaciai berberei atiduoti skara ar vesti ja, uzkandome viename is labai laikinai atrodanciu moliniu nameliu ir vel ant kupriuku. Dar dvi keliones valandos siek tiek turejo itakos apatiniu kuno daliu gerovei, bet uztat virsutine apturejo labai geru ispudziu ir si karta visai nesalo.

Grize rioglinomes i vienos is didziausiu kopu virsune tyloje palaukti saulelydzio. Tyla tesesi, kol i stovykla neatvyko 20 kupranugariu vilkstine, atnesusi tarptautine turistu grupe. Reksmingiausi buvo balsai, kalbantys amerikos anglu kalba. Nepaisant ju keliamo triuksmo, saule nusileido ir padare tai tikrai ispudingai nuspalvindama smelio kopas.

Vakarienei kuskusas (suvalgytas), alkano kaciuko (nesuvalgytas) pastangos issiprasyti maisto, po palapine besiblaskantis siksnosparnis (nesuvalgytas), o nakciai tu paciu turistu (geriau jau kas nors butu juos suvalges) bugnais keliamas triuksmas gretimoje stovykloje.

Ryt griztame su kupriukais i viesbuti.

Vienuolikta diena

Ne paciu laiku isseko grynuju atsargos, todel rytas buvo pasvestas kelionei atgal i Rissani. Kadangi lijo, tai nelabai ka daugiau ir norejosi daryti.

Rissani pirma karta Maroke isbandyta banko kortele. Suveike ir tapome daug turtingesni Maroke, taciau tuo paciu metu siek tiek nuskurdome Lietuvoje. Tokios sventes proga ir skara zygiui i dykuma nusipirkome.

Po pietu kupranugariai atvyko, taciau lietus nelabai norejo trauktis. Lietus dykumoje ir ne bet koks, bet ledinio saltumo patiekiamas stipraus vejo. Visai ne tai, ko naivus lietuvis gali tiketis is dykumos. Visa laime, kad isidejome pirstines, nes visai butume suledeje.

Jei atmestume tuos saltus ir slapius nepatogumus, dvieju valandu lingavimas gilyn i dykuma ant kupriuku nugaru buvo labai smagus, jau nekalbant apie net lietuje neblankstancius aplinkos vaizdus.

I stovykla atvykome slapi ir susale (vel). Kad taip ant lauzo… Siek tiek susilde arbata ir susivyniojimas i kelias antklodes. Nors visai nesinorejo listi laukan, dar kazkaip sugebejome siek tiek pasilipti ant kopos saules palydai, bet po to greitai nereme atgal i uzuoveja palapineje, kur po kurio laiko gardziavomes tajine (vel) ir sulauzytomis prancuzu (musu) ir anglu (gido) kalbomis iki velumos bendravome su gidu ir stovykla priziurinciu berberu.

Naktis rami nebuvo ne tik del patirtu ispudziu, bet ir del skyleta palapine drebinancio vejo. Ryt lauke dar daugiau paplaukiojimo dykumu laivais.

Desimta diena

Pusryciai ant to paties kilimo nesugunde musu pasilikti ilgiau, nors seimininke ir labai prase. Nezinau, ar tai mano skurdzios prancuzu kalbos spragos, bet supratome, kad tampu berberes tiltu i Europa – pasigirdo uzuominos del galimu vedybu. Aha, sutikau ne is pirmo karto, o is antro karto taip pat nesutikau, todel teko begti. Tuo paciu dar papraseme, kad „nuotaka“ palydetu iki autobuso ir padetu nusipirkti telefono kortele ir dar sio bei to. Prizadejome, griztant is dykumos dar uzsukti, nes supratome, kad mane jau nori parodyti is Kasablankos atvykstanciai seseriai. Uzstatu palikome du rulonelius tualetinio popieriaus, tai tikrai turetu mus priversti sugrizti. Nepaisant viso to, buvome tikrai dekingi uz suteikta galimybe sveciuotis pas vietinius.

Dar paskambinome i kelis viesbucius dykumoje prie Merzouga miestelio ir uzsisakeme viena is ju – Auberge Sahara. Trumpa kelione iki Rissani autobusu. Rissani ieskojome kolektyvinio taksi, galincio nuvezti iki viesbucio ar iki Merzouga. Issisukome nuo saldzia metu arbata pasaldinto sukciaus bandymo ipirsti mums kita viesbuti su kelione i dykuma, palikome ji sumoketi uz arbata ir susiradome taksi, kuris uz 40 dh atveze iki viesbucio duru.

Tai pati brangiausia musu keliones dalis, bet nei viena dh nebuvo isleista veltui. Viesbutis su pusryciais ir vakariene dviems, su bendru dusu (taip pat dviems, nes ne sezono metas ir viesbutyje beveik nebuvo zmoniu) – 240 dh nakciai; cia pat sutareme ir del keliones kupranugariais i dykuma – 1400 dh dviems naktims su pilnu maitinimu (dvigubai pigiau, nei bande isiulyti sukcius).

Tiesa, nenorint kupranugariu, dykuma galima patyrineti ir beveik neiseinant is viesbucio, nes is karto uz viesbucio teritorijos prasideda ispudingos smelio kopos, vis didejancios einant gilyn i dykuma. Tyrinejome ir mes. Dar ta pacia popiete issiruoseme iki vienos is auksciausiu kopu virsunes. Ejimas nebuvo ypatingai sudetingas, bet ir ne toks lengvas – kopti biriu smeliu i daugiau nei 100 m aukscio kopa tikrai ne pasivaiksciojimas Lietuvos pajurio kopomis. Vaizdai fantastiski, besikeiciantys leidziantis saulei, taciau temperatura labai permaininga ir maziausiam debeseliui uzstojus saule darydavosi salta. Iki siol fotogeniskiausiomis laikiau zirafas, bet dabar prie sio saraso prisidejo ir dykuma. Aplink nei gyvos dvasios, tyla. Vieninteliai gyvi padarai, sutikti, neskaitant poros turistu, keli skarabejai, besislepiantys smelyje.

Grizome jau temstant ir vakarienei gavome... vis to paties – tajine. Rytoj po pietu sokame ant kupriuku ir vykstame dykumon.

Devinta diena

Oras is ryto nelabai pasikeite, bet bent jau nuo lietaus issisukome, kol iki autobusu stoties nuejome. Salta. Tik dar nezinojome, kad tai dar ne tas Saltis.

Autobusas pusetinai geras, nors atlosai nesilankste, siek tiek variklio dvoko, sedyneje, pradzioje pasirodziusioje minksta, pasijuto vamzdziai, nebuvo tualeto (gal ir laimei), langai purvinoki... na gerai – gal ir pusetinai blogas mazdaug 8 val. kelionei.

Anapus lango visa kelia pro sali plauke ispudingi vaizdai. Artejant prie kalnu – sodai, dirbamos zemes laukai, aviu, ozku bandos, asiliukai, miesteliai ir ju gyventojai, neskaitant asiliuku. Pakilus i Atlaso kalnus – snieguotos virsukalnes, uoletos aukstikalniu lygumos, retos kalnieciu gyvenvietes ir geroka porcija skurdo. Besileidziant nuo kalnu kelias pradejo vinguriuoti palei upes vaga, lydima ispudingu kanjonu, o nusileidus – beveik visa kelia vaziavome palei oazes, pilnas datuliu palmiu, prasidejo ir labiau dykumas primenantys peizazai.

Visa tai uz lango, o siapus lango visa kelia tirtejo du is salcio sustire padarai, su lietuviskos kilmes dokumentais kisenese. Labai salta. Zinoma, galima gincytis, kad Lietuvoje salciau, bet su vasariniais sportiniais bateliais, plonais megztiniais ir dar plonesnemis striukemis saltis tampa reliatyvia savoka. Kylant i kalnus su siaubu sekeme miesteliuose banku tablo rodoma oro temperatura, kuri tik is pradziu sutapo su vietines valiutos kursu euro arzvilgiu - +11 C, o kalnuose nukrito iki +4 ar net 0 C. Tikrai ne silciau buvo ir autobuso viduje. Tikriausiai tik naktiniuose autobusuose Pietu ir Centrineje Amerikoje buna salciau.

Nusileidus nuo kalnu buvo jau siek tiek silciau ir islipus is autobuso Er Rachidijoje, buvome jau siek tiek atitirpe. Is vieno autobuso is karto i kita – dar valandos kelione iki Erfoud. Cia ir planavome sustoti nakvynei pigiame viesbutuke, bet jo kainos taip ir nepavyko suzinoti, nes buvome pakabinti vietines gyventojos. Si is pradziu tik lydejusi iki viesbucio, pasiule apsistoti pas ja. Nuotykiu nevengiantys keliautojai, visai ka tik autobuse uzsimine, kad idomu butu paziureti i vietiniu namu gyvenima is vidaus, neatsispyre pagundai ir po keliu minuciu smeletais skersgatviais, izenge i berberu namus. Namai buvo nedidelis triju kambariu butukas su terasa ant stogo, be baldu, neskaitant staliuko ir virtuveles spinteliu. Kilimas ir minkstos pagalves vietoj sofu, mazutis salto vandens kranelis tualete-vonioje vietoj duso, spalvingas vakarietiskas plakatas, plastmasiniu geliu girliandos kampuose. Ne pasaka, ypatingai po ilgos keliones. Uztat netruko uzkandziu, arbatos, o po poros valandu ir skanaus kuskuso, pagardintu stipriai „kvepianciais“ zarnokais , kuri kirtome su nauja pazistama Akija ir jos tevu.

Tas pats kilimas ir ciuziniai pasitarnavo ir vietoj lovos. Nekalbu apie prausimosi proceduras – teko gerokai improvizuoti.

Astunta diena

Svenciame savaite Maroke. Ne itin linksmai, nes lijo visa nakti, o ir ryte nustojo tik kelioms akimirkoms, kad isviliotu mus laukan. Vienas is bjauresniu keliautoju priesu - lietus, paverte ir taip ne itin svarias gatveles purvo takais, kuriuose sunku prasilenkti su kitais jame maknokanciais padarais, iskaitant ir asilelius, tysiancius diziulius rysulius ar dezes siauromis gatvelemis. Kaip jau supratote, visgi islindome artimesniam susipazinimui su Fez medina, nors ir ne paciu geriausiu metu. Pakeliui uzsukome i kelioniu gide isliaupsinta maldos ir studiju rumus Medersa Bou Inania, taciau siek tike nusivyleme, nes jau buvome mate Maroke ir grazesniu pastatu. Ar tai reiskia, kad islepome?

Po ilgo pasivaiksciojimo lietuje, pavykusio bandymo apzvelgti miesta is auksciau ir apsilankymo autobusu stotyje buvome gerokai suslape ir beveik be jumoro jausmo. O dar purvini. Surizikavau ir atidaviau savo kelnes i skalbykla, nors esu beveik tikras, kad pastebetos sudilimo zymes pavirs skylemis ir liksiu visai be kelniu... likimas spresis mazdaug uz valandos.

Net nesakysiu, ka valgeme vakarienei, pasiskaitykit ankstesnius irasus. Bet ir tokia iprasta vakariene nebuvo be nedideliu nuotykiu. Atsidekodamas uz vakarykscius 10 dh arbatai, seimininkas ne tik pavaisino nemokama alyvuogiu porcija, bet ir po vakarienes ipyle metu arbatos su vietos saldumynais. Ja begeriant isgirdome ir lietuviska sneka - kavineje prisedo lietuviu porele, trumpam apsilankiusi Maroke is Ispanijos. Ir kur tik musu nera...

Vis dar lyja. Uzteks. Rytoj vaziuojame dykumon, nors gal ir esame pernelyg optimistiskai nusiteike, kad ten nelis. Taciau kur dar gali nelyti, jei ne dykumoje. Kelione, greiciausiai, uztruks pora dienu - rytoj 8 valandas autobusu iki Erfoud ar netoli jo, o poryt turetume atsidurti dykumos pakrastyje - Merzouga. Dar po poros dienu, galvojame vaziuoti i Marakesa.

Septinta diena

Vel kely. Is pacio (nors ir ne pacio ankstyvo) ryto pasigavome mazaji zydra (yra tokia spalva)taksiuka ir po keliu minuciu buvome traukiniu stotyje, o dar po keliu, lyg pagal dieviska plana, jau dundejome patogiai isitaise pustusciame traukinyje. Paturejome pusvalandi grazaus spoksojimo per langus i besikeiciancia aplinka - ir vel daugybe namu nameliu su desimtimis tv leksciu, besiganancios avys, didziuliai laukai ivairiausiu gerybiu, kurios dar tik lindo is po zemiu ar sproginejo ant saku, todel kol kas neivardijamos. Tolumoje vel pasimate lietuvio akiai malonus kalnai, ziema neiprasta zalumos gausa.

Fez. Stotyje netiketai mazai puolanciu, gal tik pora pasiulymu pasinaudoti taksi paslaugomis. Pasinaudojome. Taciau ne pasiulytomis, o pasigave gatveje, nors tai ir nebuvo geriausias laimikis (mums), nes vairuotojas iki viesbucio akivaizdziai vaziavo darydamas nemaza lanka.

Pirmas miesto ispudis atitiko skaitytus aprasymus - klaidus, klaidziai grazus, graziai klaidus, tiesiog klaidus. Viesbutis kaip viesbutis - po ka tik prauzusio lietaus laiptais zemyn sniokste upelis, visur slapia, kambarys su minimaliais patogumais - plastmasiniai kede ir staliukas, gelezine lova, 0 pakabu, 0 spintu, 0 dusu ir 0 tualetu... atrodo, svarbiausi isvardinti. Tiesa, dusas bendras, o sumokejus papildomai jis dar ir karstas pasidaro, tualetai taip pat bendri ir kartais bent vienas is ju buna neuzsikimses, taciau atsakanciai dvokia visi be isimties. Taigi, gyventi visai galima.

Velyviems pietums jau tradiciniais tampantys tajine ir kuskusas. Pradedame abejoti musu raciono ivairumu, taciau meniu nieko kito nepasiulo. Dar iki sutemstant suspejome prasvaikscioti po medina, o tiksliau tik viena jos gatve pirmyn ir atgal, nes visos tos sonines gatveles, kai kurios is ju per siauros net katinams, neatrode prietemoje ypatingai kvieciancios uzsukti. O visa kita lyg ir tas pats - nesibaigiantis turgus, tos pacios prekes, zmoniu judejimas ir erzelys. Akivaizdu, kad su Maroko miestais jau susipazinome pakankamai, kad jie siek tiek atsibostu, nors tenka pripazinti, kad Fez medina verta demesio ir jos chaose galima pamatyti nemazai idomiu detaliu.

Suspejome apsilankyti ir greta viesbucio esanciame muziejuje Dar Batha. Apsilankymas buvo tikrai naudingas bent jau tuo, kad jame pralaukeme eiline lietaus porcija. Zinoma, tuo paciu kazka ir pamateme - tautiniu drabuziu, papuosalu, keramikos, ginklu, t.y. viso to, ka koks nors uzkietejes viengungis neismete viena ar du simtus metu, o po to kazkas nusprende, kad ir kitiems tuos daiktus idomu butu pamatyti. Daugiau demesio vertas pats pastatas - daugybes medzio ir akmens ornamentu, grazus sodas.

Vakare pasimaloninome eiline porcija sulciu (kiviai+kriauses+apelsinai), gatveje keptomis karstomis spurgomis ir metu arbata - tradiciniu vyru gerimu. Rasau vyru, nes kavinese ja ir kava geria tik vyrai. Tikiu, kad geria ir moterys, bet kazkur pasislepusios.

Valio. Is skalbyklos parsineseme sausu ir svariu drabuziu ir raksluosciu, tik nezinia, ar ilgai busime sausi ir svarus... panasu, kad lis.

Sesta diena

Pazinti pradejome pasivaiksciojimu po medinos klaidzias gatveles, nuolatos atsitrenkiant i akligatvius, kai tik ignoruodavome paslaugiu vietiniu perspejimus neiti ten. Kulturintis pradejome nuo Koubba el Khayatine - neaiskios paskirties pastatas, su gal kiek ispudingesnemis pozeminemis saugyklomis, nors legendos sako, kad ten buvo kalejimas. Jei kas norit patarimo - demesio nevertas objektas. O va Dar Jamai muziejus tikrai atperka tuos 10 dh zmogui - vidus ispudingas, yra kur akis paganyti.

Pietavome ten pat ir... taip pat - uzsisakeme per daug. Paslaugus aptarnavimas, nepasikeites net man sudauzius lekste.

Po pietu lankemes Mouley Ismail mauzoliejuje (dar vienas demesio vertas objektas ir ne tik todel, kad nemokamas, o be to, tai vienintele Maroke veikianti sventykla, kurioje ne maldu metu leidziama lankytis ne musulmonams), daug vaiksciojome po medina, zioplinejome po nesibaigiancius gatviu turgelius, prisipirkome vaisiu, trumpai paziopsojome i ivairiausius ziniuonius, fokusininkus ir muzikantus Hedim aiksteje ir diena pabaigeme sededami Lalla Aouda aiksteje, stebedami vietinius, is uzmiescio parskrendancius gandrus ir galiausiai... susaldami.

Rytoj planuojame po pietu persikelti i Fez miesta.

Penkta diena

Kol kas Rabate ir vis dar silta. Aciu Dariui uz perspejima apie oro atsalima, panasu, kad ir lietaus galime gauti. Visai ne paciu laiku, nes sukame arciau Atlaso kalnu, kur ir taip vesiau. Nezinau, ar dykuma butu issigelbejimas.

Bilietus i Meknes nusipirkome dar vakar ir planavome isvykti tik gerokai po pietu, todel nusprendeme laika praleisti turiningai. I sia savoka ieina ir skaniai. Pusrycius valgeme toje pacioje uzkandineje, kurios ir pavadinima, tikriausiai, jau verta pamineti, nes kainos ir skanios mases santykis yra tikrai skanumo puseje - Restaurant de la Jeunesse. Tajine (meniu raso - tagine) ir su jautiena, ir su vistiena vis dar tokie pat skanus, kaip ir vakar. Papraseme ir cia tradicines arbatos su svieziomis metomis, kuri taip pat tradiciskai buna taip persaldinta, kad mes tiek cukraus ir per metus nesunaudojame. Pasirodo, galima paprasyti ir be cukraus. Nebuvo kliutimi ir tai, kad pats restoranas tokios arbatos neturi - tiesiog pasiustas berniukas jos parnesti is kitos vietos. Ir berniukas parnese tradiciskai... saldintos. Vargselio berniuko akmenimis neuzmete, nes jis nebuvo mergaite, taciau begti antra karta jam teko.

Po pusryciu musu pasivaiksciojimas pasunkejo ir visai ne nuo maisto (na gerai, nuo jo taip pat). Viesbucio savininkai nesutiko palaikyti musu kuprines, kol mes pasivaiksciosime iki isvykstant, todel viska teko vilkti ant peciu. Viesbutyje dar buvo bandymas issireikalauti papildomu pinigu uz dusa, taciau su savo skurdziomis prancuzu kalbos ziniomis supratau, kad tokia prabanga i kaina iskaiciuota. Jei supratau blogai, tai visai gali buti, kad isvykstant manes lauks prie trapo su antrankiais ir pasiulys prasitesti atostogas Maroke. Jei bus dviviete cele, tai dar ir pagalvociau.

Pesciomis pedinome per visa miesta, pakeliui dar issikeisdami keliones cekius, kol pasiekeme savo tiksla - Chellach citadeles griuvesius. Na niekas nesugriuvo, kol ejome - griuvesiai ten buvo jau kelis amzius ir musu ilgas pedinimas cia niekuo detas. O pasirodo, kad ir griuvesiai gali buti grazus, ypatingai, kai kai tik isejo pora autobusu rusu, nes pradzioje dar galejai pagalvoti, kad ten kokio caro rumai sugriuvo. Griuvesiuose radome ir dauguma is Lietuvos suskridusiu gandru - daugybe keliaauksciu lizdu su kalenanciais snapais gandrais (vargseliai, jie tikriausiai dar po Lietuvos oru neatsilo). Daug ziedu, romeniskos galybes ornamentuotu likuciu, besibastantis vezlys. Objektas vertas demesio.

Pakeliui atgal susigundeme batidomis, nors sunku pasakyti is kokiu vaisiu. Tai vienas is tu produktu, nuo kurio lengvai issivysto priklausomybe, bet visiskai nesinori gydytis.

Traukinio antra klase parode savo nagus - pries musu nosi sustojo vagono vidurys, todel kol nusigavome iki duru, visos vietos buvo uzimtos vikresniu vietiniu. Laimei, po pusvalandzio vienoje kupe atsilaisvino pora vietu ir pries tai keliones is Fez atsargiai bandes isiulyti veikejas su seima pasiule prisijungti. Neatsisakeme, o ir daugiau pasiulymu negirdejome. Visai gali buti, kad musu isvaizda pasirode nepakankamai respektabili ir nekvepejo pinigais (priminkite, kad butinai reikia issiskalbti drabuzius).

Pora valandu kelio ir Meknes. Is stoties melynuoju taksiuku iki viesbucio, besistebint vairuotojui, nes teko jam parodyti kelia. Viesbutis (Hotel Marok) ne stebuklas, nors kaina lyg apie tai ir uzsimena (180 dh), o kambaryje salciau, nei lauke, kur visai ne karsta, o keturi uztiesalai ant lovos taip pat nebuvo uzuomina i galima atsilima vidurnakti.

Prie pat viesbucio ir vakarieniavome, nes tai geriausia vieta pigiau uzkasti, nors uzkandimui uzsisakeme gal ir per daug - vis nepasimokome ir neivertiname savo pajegumu.

Ryt visa diena pazindisimes su Meknes.

Ketvirta diena

Pradejome diena gana anksti ir vis dar su tais paciais skanumynais. Vien del ju galeciau cia gyventi. Prasiejome pro bundacia medina, panasia i Gariunu turgu siaurose gatvelese, su rytietiskais kvapais, garsais, skoniais ir kokybe. Panasu, kad produkcija daugiau skirta vietiniams gyventojams, o suvenyru mateme tik arciau turistu ganymosi vietu, taciau nesusidomejome. Gal todel ir pardavejai visiskai neikyrus ir nelenda i akis su savo prekemis, kaip kad Egipte ar Indijoje. Salia medinos suktelejome pakrantes link ir aplankeme Kasbah des Oudaias, kurio siauros, tingios gatveles ir zydri sienu ar duru elementai labai primine Ispanijos miesteli. Nuo muru visai nebjaurus vaizdai i vandenyna ir Rabato kaimyna - Sale miesteli.

Galiausiai pasivaisinome labiau marokietiska primenanciu maistu. Pietavome nedideleje uzkandineje medinoje - sudorotas jau anksciau pastebetas tajine, egzotiskame inde su moline kepure ir kuskuso porcija. Kazkodel tikejausi daugiau prieskoniu, bet tai nereiskia, kad nebuvo skanu.

Po pietu autobusu beldemes i uzmiesti, pasivaikscioti po egzotiskus sodus. Gana ilgai uztrukome, kol suradome reikiama autobusa, nes stoteles nelabai pazymetos. Isokome i beveik vaziuojanti autobusa, vietinio paraginti ir tik tada pasitikrinome, ar vaziuojama ten, kur noretume. Si karta pataikeme. Ir sodai visai nieko, nors rekomenduojama juose apsilankyti pavasari ar ankstyva vasara, kai daugiau zydejimo, judejimo ir karsciau. Nesakau, kad buvo salta - vis dar ta pati, mazdaug 20 laipsniu temperatura.

Grisdami dar uzsukome i Mahomedo V-ojo mauzolieju - ispudingas statinys ir svarbiausia - nemokamas iejimas. Net karaliskosios sargybos sargybiniai mielai pozavo, neprasydami jokio uzmokescio ir net nesaudydami.

Siandien dar turetume testi marokietiskos virtuves degustavima - visai gali buti, kad paragausime sraigiu sriubos, kuria ne karta pastebejome siuloma gatvese. Visai gali buti...

O rytoj po pietu keisime dislokacijos vieta - imsime Meknes miesta. Sturmuosime, greiciausiai, traukiniu.

Trecia diena

Galiausiai radome knygyna, o jame ir kelioniu gidus. Pasirinkome Rough Guide, nes buvo pigiau nei Lonely Planet, geresni zemelapiai ir knyga pasirode storesne. Gal ir kvepejo geriau. Pasijutome kaip praregeje kaciukai, nors keliauti galima ir be jokio gido. Reikes kada nors pabandyti.

Uzkandome, taciau ir vel nelabai priartejome prie marokietiskos virtuves. Tiesa, buvo zadeta marokietiska sriuba, o gavome lesiu koseles indeliuose, kuriuose ju tilpo gal po 10 ar 20. Nieko, pradzia gera ir suzinojome, ka kaimynai valge - tajine. Kita karta ir mes ragausime.

Kasablankoje kaip ir viskas, pauosteme, siek tiek pamateme. Beje, atsakant i Dariaus komentara ankstesniam pasakojimui - sutinku, kad Maroka galima rasti uz miestu sienu, bet kodel tai kas miestuose, nera Marokas. Sutinku, gal tai nera Marokas pries simta metu, gal gatvese nesigano avys, maistas maziau gaminamas tiesiog ant lauzo, pakurus kupranugario meslo gabala, bet tai vis tiek Marokas. Marokas su savo miestais, su lusnynais, kuriuose gyvena daugiau kaip puse miestu gyventoju, su derlingais zemes plotais ir dykumomis, su simtais miestu katineliu ir lauko aveliu, su paslaugiais ir piktais gyventojais, su milijonais tv leksciu, kurios istisus lusnynus daro panasesnius i NASA bazes ateiviu signalu paieskoms, nei gyvenamuosius rajonus. Marokas nera vien tai, kas mums patinka ar kvepia egzotika. Marokas yra viskas, kas jame yra, kruta ar guli (gerai ir blogai padeta), todel nera didelio skirtumo, kur praleisi didesne keliones dali. Tai mano kelioniu filosofija ir zinoma, ji nera nei teisinga, nei visuotine.

Viso to dali stebejome ir pro traukinio langa, vykstant is Kasablankos i Rabata - dar viena dideli Maroko miesta, salies sostine. Kelione traukiniu apie valanda, 70 dh dviems antra klase. Pirmos klases privalumas - gauni nurodytas vietas, o antroje klaseje vyksta kova uz buvi - spejai, tai atsisedai, o jei ne, tai pats kaltas. Tiesa, zmoniu daug nebuvo, todel stumdytis neteko.

Rabate nesunkiai suradome medina, kurios pakrastyje ir apsigyvenome - Hotel Dorhmi, 130 dh dviems su karstu vandeniu, bet bendru dusu ir tualetu. Po skambiu duso pavadinimu radome kilimu uzdengta nisa laiptuose i terasa ant stogo. Uztat karsto vandens yra, nors mes ji pirma vakara ir praziopsojome.

Nors ir buvome siek tiek pavarge, dar radome jegu pavaikstineti po jau sutemusia, bet vis dar kunkuliuojancia medina, kur vakarienei prisipirkome keliu rusiu dziovintu datuliu, skaniausiu pasaulyje mandarinu, migdoliniu riesutu ir nuga desertui. Nezinau, kiek su tokiu maistu isgyventume, bet nusibaigtume tikrai besilaizydami is skanumo, todel kam tai rupi.

Rytoj dar liksime nakvoti tame paciame viesbutuke ir artimiau susipazinsime su Rabatu.

Antra diena

Jau nuo sestos valandos ryto tyla uz lango kazkur tyliai dingo ir jei pries sesias dar girdejau gretimos mecetes muedzino melodinga kvietima melstis (nepasiraseme), tai po pusvalandzio jo jau nesigirdetu del i gatves istrukusiu masinu srauto ir ju nenutylancio pypsejimo. Tiesa, vaizdas daug geresnis, nei Egipte, ar Indijoje - dauguma vaziuoja savo juostomis, stoja prie raudonu signalu, kartais net pesciuosius praleidzia ir smogas ne toks baisus. Speju, kad visa tai kiek kitaip atrodo per vasaros karscius, bet liksime nepamate blogesnio varianto.

Pirmiausia reikalai. Banke issikeiteme siek tiek pinigu (1EUR = 11 D). Kol kas nepavyko issikeisti keliones cekiu, likusiu pas mane nuo kazkurios ankstesnes keliones - du bankai nekeite. Nieko, bandysime veliau, kai pravalgysime issikeistus pinigus. Dali jau pravalgeme - graikiski pusryciai dviems apie 80 D, ledai ir tipiska saldi metu arbata mazdaug po 7 D geros porcijos, nors neabejoju, kad galima rasti ir pigiau. Pinigams besibaigiant kaip tik tokiu vietu ir ieskosime.

Nepasiteisino musu planas pigiau nusipirkti kelioniu po Maroka gida, kaip tai padareme kelioneje Indijoje. Radome du knygynus, taciau juose nebuvo ne tik nei vienos knygos anglu kalba, bet ir nieko, kas padetu keliautojui susivokti salyje. Paieskas tesime rytoj, o blogiausiu atveju versimes su zemelapiu, kurio taip pat dar neturime.

Visa diena pravaiksciojome po miesta ir naktinis ispudis liko nesugadintas - miestas pasirode svariu, zmones neikyrus, o kai prasai, tai ir paslaugus, taciau bent minimalios prancuzu kalbos zinios reikalingos visur. Gal tiksliau - praverstu, nes labai valgyti norint, galima ir visai nekalbeti. Senoji medina, sviezios zuvies kvapas artejant prie juros, ispudinga didzioji mecete, palmemis apsodinti ramus parkai. Nesakau, kad idealu,, bet paliko malonu ispudi.

Miestas saugus. Vienintelis agresyvesnis asmuo, kuri sutikome per visa diena, buvo vokietis, kuris ne tai apsineses, ne tai siaip nacistas, bande kazka mums paaiskinti vokiski su necenzuriskais angliskais intarpais, bet pasiustas toliau, disciplinuotai ten ir nuejo, tik labai nepatenkintas.

Miestas judantis ir kvepiantis (na gerai, kartais - dvokiantis). Visur ejome pesciomis, taciau norint, galima keliauti ir tingiau - geriausiai gaudyti raudonus mazucius taksi, kurie yra pigus, tik butina issireikalauti, kad vairuotojas ijungtu taksometra. Jei nesutinka, patarimas tiesiog islipti ir susirasti kita, ir nereikia jokiu isankstiniu derybu del kainos, nebent samdyti visos dienos ilgai kelionei.

Pradejome graikiskais pusryciais, o vakarienei, panasu, kad ragausime meksikietiskos virtuves pavyzdzius, nes musu "seimininkai" kviecia prisijungti vakarienei meksikietiskame retorane. Dar turesime laiko marokietiskai virtuvei ateinancias savaites.

Rytoj galvojame pusdieni dar pasibastyti Kasablankoje, o vakarop vykti i Rabata - oficialia Maroko sostine. Kol kas "stogo" nakciai ten neturime, bet ka nors rytoj sugalvosime.

Pirma diena

Keliaujam. Is karto skaitytoju atsiprasau uz lietuvybes paniekinima, bet klaviaturos nesivezem, tai ir raides yra tokios, kokios yra. O gali buti ir blogiau, nes rasau su prancuziska klaviatura ir kas zino kas tai yra, supras padarytas klaidas.

Rasau daug apie klaviatura, nes nelabai yra ka pirmai dienai ir parasyti. Keliavom visa diena... Vilnius-Ryga-Milanas-Kasablanka. Nuo desimtos ryto, iki vidurnakcio. Viskas gerai, bet zinodami orus Maroke ir nenoredami tampyti ant kupros siltu drabuziu, is namu pajudejome plonomis striukemis ir vasariniais batais... kalenome dantimis ne karta. Rygoje lyg tycia iki lektuvo vaziavome autobusu, tai atitirpome tik besileidziant i Milana, kur orai siluma taip pat nelepino.

Milane sedejome 7 valandas. Ko tik nepadarysi del pigiu bilietu (apie 70 EUR dviems i viena puse). Poros valandu skrydis ir beveik vidurnakti leidziames Kasablankoje. +16... Afrika... net jei tai santykinai ir nedaug, tai jau bent ausys nesala.

Musu bagazui (viena kuprine) Marokas taip pat patiko, todel atskrido kartu. Nepavede ir Nouredine, pasitikes orouoste. Traukinys i miesta vaziuoja tik iki 10 vakaro, todel sis veikejas padejo mums sutaupyti apie 10 EUR, nes taksi iki miesto kainuotu apie 30-40 EUR. Taigi, sutaupai skrydziui, tik kazin ar neisleidi to paties taksui del velyvo atskridimo. Reikia skaiciuoti.

Gatves tuscios, tylu, miestas bent jau nakti pasirode gana tvarkingas. Nakvyne taip pat musu jau lauke, o mes jos dar labiau. Nors ir pavarge, paplepejom su naujaisiais pazistamais, siaip ne taip nusiprauseme banglenciu prikimstoje vonioje (dovanotai voniai stengemes i dantis neziureti) ir luzome. Ryt jau kvepuosime Kasablankos dulkemis ir pasistengsime per trumpa laika susivokti, koks tai miestas.

24 valandos iki pakilimo

Jau galima pradėti po truputį ruoštis - sugalvoti kur skristi, nusipirkti bilietus, surasti kuprinę ir... atsibusti :) Nors ir kaip mėgčiau sugalvoti ką nors paskutinę minutę, visa tai jau yra ir liko tik koks šimtas ar du ne tokių esminių pasirengimo darbų, iki rytoj pakylant lėktuvui. Nors ar yra prasmė ruoštis, jei pakilus lėktuvui vis tiek prisiminsi ką nors užmiršęs. Na bent prieš sąžinę pavaidinsiu besiruošiantį. Nuo ko čia pradėjus?.. Gal pirmiausiai susirasiu kelnes, su kuriomis keliauju jau apie 15 metų ir bandžiau jas sunešioti pusšimtyje šalių - stebėtinai geras pirkinys be jokių garsių firmų etikečių iš Gariūnų. Einu ruoštis.

Ruoškitės ir jūs, visi tie, kurie šiek tiek domėsitės šiuo pasibastymu po Afrikos kampelį, vadinamu Maroku. Šalies pavadinimas tikriausiai nuo apelsinų kilo, nes nuo vaikystės prisimenu etiketę ant apelsinų "Maroc". Tie su etiketėmis gal ir skanesni buvo. Taigi ruoškitės, bandysiu šiek tiek rašyti kelionėje ir bent jau pranešti, kur ir kaip esame. Greičiausiai tai tęsis iki vasario pradžios, nes pabaigoje kažkaip apleidžia kūrybinės jėgos, mažėja įspūdžių, lėtėja ritmas...

Trumpai apie ateinančias dienas. Ryt apie 10 val. ryto pakylame ir per Rygą bei Milaną skrendame į Kasablanką, kur leisimės apie vidurnaktį. Jei ne 7-8 val. laukimas Milane, tai kelionė būtų gerokai trumpesnė. O-bet-tačiau, gyvename šalyje, iš kurios daugiau skraidoma ten, kur jau kalbama rusiškai, pavyzdžiui į Egiptą ar Turkiją, bet nenustebčiau išgirdęs šia kalba besikreipiant į keliautojus iš Lietuvos ir Maroke. Bet čia ne apie tai... Taigi apie vidurnaktį Kasablankos orouoste mus turėtų pasitikti vietinės faunos paslaugus atstovas vardu Noureddine Taoufiq, kuris pažadėjo pasiskolinti draugo automobilį ir nugabenti mus į miestą (apie 50 km) gerokai pigiau, nei taksi. Pagyvensim pamatysim. Gabens pas prancūzų porą Bertrand ir Sylvie Menard, maloniai sutikusių priglausti mus pirmas porą dienų. Štai tiek kol kas ir žinau, o kaip ten bus, kaip tik taip ir bus. Nors iš neilgos keliavimo patirties galiu pasakyti, kad būna ir ne taip, todėl ir nemėgstu keliaujant planuoti labai toli į priekį.

Dabar jau tikrai einu ruoštis ir kitas pasirodymas internetiniame eteryje bus tada, kai tik bus.