Trylikta diena

Panasu i dar viena sauleta diena. Po pusryciu sekmingai parjojome i viesbuti ir atsisveikinome su kantriais kupranugariais.

I sios dienos plana, be iprastu maitinimosi ritualu dar iejo apsilankymas prie netoliese esancio ezero. Tikslaus atstumo iki jo nezinojome, nes trys zodiniai saltiniai nurode ji gana skirtingai – nuo 4 iki 7 km. Pastarasis atstumas buvo akivaizdziu bandymu isiulyti kokia nors transporto priemone, bet nebuvo pakankamai ispudingas sulaikyti nuo zygio pesciomis. Jau einant aiskejo, kad teisingiausias, tikriausiai, buvo 4 km atstumas, kuri nesunkiai iveikeme zioplinedami po juodu akmenu dykuma, vaikydami drieziukus is po akmenu ar besistengdami priselinti prie pauksteliu dar vienam foto kadrui.

Pats ezeras, nors dar ir neisdziuves, bet sunkiai isgyvenantis be lietaus. Nemazai vandens pauksciu, taciau jie gana bailus ir priarteti nepavyko. Itariu, kad vietiniai juos medzioja. Arciau mateme tik zasis ir kelis marokiecius, bandncius tapti draugais (suprask, prasancius ka nors nupirkti). Siek tiek pabuve, kartu su is ganyklu griztanciais kupranugariais, i viesbuti parsiradome ir mes. Pavarge.

Ryt vel i kelia. Galvojame traukti i Marakesa. Gal pavyktu pasiekti ji iki vakaro, taciau uzbegant ivykiams uz akiu, galiu pasakyti, kad siek tiek uzstrigome Erfoude ir tik vakare autobusu vaziuosime i Marakesa, kuriame atsidursime tik apie 7 ryto. Kelione tesiasi.