Keturiolikta diena

I kelia issiruoseme is pacio ryto. Prie viesbucio sumete skudurus su olandu pora taksi nuvaziavome iki Rissani, o is ten tokiu paciu transportu ir ta pacia kompanija ir iki Erfoud. Kas galejo patiketi, kad siame miestuke mes taip ilgai uztruksime... Artimiausias autobusas tik apie 6 vakare, o kazin kokiu pramogu miestelis pasiulyti negalejo. Pas mano "nuotaka" eiti nenorejome, todel uzmusinejome laika atsigriebdami uz beinternetes dienas ir apraseme, ka nuveikeme dykumoje, uzkandome restoranelyje, vaikstinejom, gerem sultis, vaikstinejom, turguj nusipirkome vaisiu, vaikstinejome, gereme metu arbata, kol po eilinio vaikstinejimo laikas buvo sekmingai pribaigtas ir sulaukeme autobuso i Marakesa. Neypatinga diena. O gal ispudziai kartojasi?

Cia pat galetume uzsiminti ir apie nakti. Visas trylika keliones valandu apturejome ypatinga laika - susalome dar labiau, nei atvaziuodami i dykuma. Lauke kartais buvo ir neigiama temperatura, o drabuzeliai vis tie patys. Jei butume zinoje, kad autobusas vaziuoja tik ryta ir vakare, tai butume negaise visos dienos Erfoude ir isvaziave is ryto. Greiciausiai, butume tiek pat susale, bet uztat bent vaizdais pasigrozeje, nes vel kirtome Atlaso kalnus ir ju snieguotas virsukalnes mateme tik pro apsalusias blakstienas ir tik mienesienos sviesoje. Baisiai salta kelione.