2010 m. vasario 2 d., antradienis

Penkiolikta diena

Islipus is autobuso pradejome atsilineti, taciau ne is karto gavome kambari viesbutyje, todel dar ir arbata kavinukeje turejome gelbetis. Atsigavome tik apie pietus ir patraukeme pasizvalgyti, is ko tas Marakesas surestas. Kadangi viesbutis buvo salia, uzmeteme aki i izymiausia Marakeso aikste - Djemaa El Fna, pilna gyvaciu keretoju, akrobatu, cha tatuiruociu dazytoju, pasakotoju, dresiruotu bezdzioniu, neissenkanciu sulciu atsargu (tik 3 dh uz didele stikline cia pat isspaustu apelsinu sulciu!). Uzkande patraukeme i pietine miesto dali, klaidziodami siauromis gatvelemis, pilnomis kvapu ir triuksmo, o kartais ir tylos, kol islindome ties karaliaus rumais. Palei ju sienas atkakliai teseme pasivaiksciojima iki Agdal sodu, nors ju grozis ir nepasirode labai vertas tokio ilgo pasivaiksciojimo. Visgi radome griuvesius, alyvmedziu ir mandarinu plantacijas, pilnas iskylaujanciu vietiniu, didziuli tvenkini, pilna isbadejusiu karpiu, edanciu tu paciu iskylautoju maisto atliekas. Siek tiek pabandeme isijausti i vietiniu pramogas ir besisildydami sauleje stebejome ziopciojancius karpius ir vietinius.
Tokia pat ilga kelione atgal, bet jau be klaidziojimo, su sustojimais spragesiams ir svieziu sulciu kokteiliams.
Jau temstant is keliu kartu suradome savo viesbuti, o jame ir rankomis (ne savomis) skalbtus drabuzius, isdziovintus Marakeso saules ir vejo. Vel svarus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą