Sauletekis pramiegotas. Uztat danguje nei debeselio, o tai jau tikrai panasiau i dykuma. Po pusryciu vel ant kupru ir pirmyn per kopas. Po dvieju valandu kupranugariu isnaudojimo ir ziopsojimo 360 laipsniu kampu, nusigavome i dykumos pakrasti, o tiksliau i smelio dykumos pakrasti – berberu klajokliu keliu seimu gyvenviete juodo akmens dykumoje. Pasivaiksciojus po dykyne, sekmingai pabegus nuo besiganancio vietinio kupranugario, atsisakius malkas renkaciai berberei atiduoti skara ar vesti ja, uzkandome viename is labai laikinai atrodanciu moliniu nameliu ir vel ant kupriuku. Dar dvi keliones valandos siek tiek turejo itakos apatiniu kuno daliu gerovei, bet uztat virsutine apturejo labai geru ispudziu ir si karta visai nesalo.
Grize rioglinomes i vienos is didziausiu kopu virsune tyloje palaukti saulelydzio. Tyla tesesi, kol i stovykla neatvyko 20 kupranugariu vilkstine, atnesusi tarptautine turistu grupe. Reksmingiausi buvo balsai, kalbantys amerikos anglu kalba. Nepaisant ju keliamo triuksmo, saule nusileido ir padare tai tikrai ispudingai nuspalvindama smelio kopas.
Vakarienei kuskusas (suvalgytas), alkano kaciuko (nesuvalgytas) pastangos issiprasyti maisto, po palapine besiblaskantis siksnosparnis (nesuvalgytas), o nakciai tu paciu turistu (geriau jau kas nors butu juos suvalges) bugnais keliamas triuksmas gretimoje stovykloje.
Ryt griztame su kupriukais i viesbuti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą