Ketvirta diena

Pradejome diena gana anksti ir vis dar su tais paciais skanumynais. Vien del ju galeciau cia gyventi. Prasiejome pro bundacia medina, panasia i Gariunu turgu siaurose gatvelese, su rytietiskais kvapais, garsais, skoniais ir kokybe. Panasu, kad produkcija daugiau skirta vietiniams gyventojams, o suvenyru mateme tik arciau turistu ganymosi vietu, taciau nesusidomejome. Gal todel ir pardavejai visiskai neikyrus ir nelenda i akis su savo prekemis, kaip kad Egipte ar Indijoje. Salia medinos suktelejome pakrantes link ir aplankeme Kasbah des Oudaias, kurio siauros, tingios gatveles ir zydri sienu ar duru elementai labai primine Ispanijos miesteli. Nuo muru visai nebjaurus vaizdai i vandenyna ir Rabato kaimyna - Sale miesteli.

Galiausiai pasivaisinome labiau marokietiska primenanciu maistu. Pietavome nedideleje uzkandineje medinoje - sudorotas jau anksciau pastebetas tajine, egzotiskame inde su moline kepure ir kuskuso porcija. Kazkodel tikejausi daugiau prieskoniu, bet tai nereiskia, kad nebuvo skanu.

Po pietu autobusu beldemes i uzmiesti, pasivaikscioti po egzotiskus sodus. Gana ilgai uztrukome, kol suradome reikiama autobusa, nes stoteles nelabai pazymetos. Isokome i beveik vaziuojanti autobusa, vietinio paraginti ir tik tada pasitikrinome, ar vaziuojama ten, kur noretume. Si karta pataikeme. Ir sodai visai nieko, nors rekomenduojama juose apsilankyti pavasari ar ankstyva vasara, kai daugiau zydejimo, judejimo ir karsciau. Nesakau, kad buvo salta - vis dar ta pati, mazdaug 20 laipsniu temperatura.

Grisdami dar uzsukome i Mahomedo V-ojo mauzolieju - ispudingas statinys ir svarbiausia - nemokamas iejimas. Net karaliskosios sargybos sargybiniai mielai pozavo, neprasydami jokio uzmokescio ir net nesaudydami.

Siandien dar turetume testi marokietiskos virtuves degustavima - visai gali buti, kad paragausime sraigiu sriubos, kuria ne karta pastebejome siuloma gatvese. Visai gali buti...

O rytoj po pietu keisime dislokacijos vieta - imsime Meknes miesta. Sturmuosime, greiciausiai, traukiniu.