Penkta diena

Kol kas Rabate ir vis dar silta. Aciu Dariui uz perspejima apie oro atsalima, panasu, kad ir lietaus galime gauti. Visai ne paciu laiku, nes sukame arciau Atlaso kalnu, kur ir taip vesiau. Nezinau, ar dykuma butu issigelbejimas.

Bilietus i Meknes nusipirkome dar vakar ir planavome isvykti tik gerokai po pietu, todel nusprendeme laika praleisti turiningai. I sia savoka ieina ir skaniai. Pusrycius valgeme toje pacioje uzkandineje, kurios ir pavadinima, tikriausiai, jau verta pamineti, nes kainos ir skanios mases santykis yra tikrai skanumo puseje - Restaurant de la Jeunesse. Tajine (meniu raso - tagine) ir su jautiena, ir su vistiena vis dar tokie pat skanus, kaip ir vakar. Papraseme ir cia tradicines arbatos su svieziomis metomis, kuri taip pat tradiciskai buna taip persaldinta, kad mes tiek cukraus ir per metus nesunaudojame. Pasirodo, galima paprasyti ir be cukraus. Nebuvo kliutimi ir tai, kad pats restoranas tokios arbatos neturi - tiesiog pasiustas berniukas jos parnesti is kitos vietos. Ir berniukas parnese tradiciskai... saldintos. Vargselio berniuko akmenimis neuzmete, nes jis nebuvo mergaite, taciau begti antra karta jam teko.

Po pusryciu musu pasivaiksciojimas pasunkejo ir visai ne nuo maisto (na gerai, nuo jo taip pat). Viesbucio savininkai nesutiko palaikyti musu kuprines, kol mes pasivaiksciosime iki isvykstant, todel viska teko vilkti ant peciu. Viesbutyje dar buvo bandymas issireikalauti papildomu pinigu uz dusa, taciau su savo skurdziomis prancuzu kalbos ziniomis supratau, kad tokia prabanga i kaina iskaiciuota. Jei supratau blogai, tai visai gali buti, kad isvykstant manes lauks prie trapo su antrankiais ir pasiulys prasitesti atostogas Maroke. Jei bus dviviete cele, tai dar ir pagalvociau.

Pesciomis pedinome per visa miesta, pakeliui dar issikeisdami keliones cekius, kol pasiekeme savo tiksla - Chellach citadeles griuvesius. Na niekas nesugriuvo, kol ejome - griuvesiai ten buvo jau kelis amzius ir musu ilgas pedinimas cia niekuo detas. O pasirodo, kad ir griuvesiai gali buti grazus, ypatingai, kai kai tik isejo pora autobusu rusu, nes pradzioje dar galejai pagalvoti, kad ten kokio caro rumai sugriuvo. Griuvesiuose radome ir dauguma is Lietuvos suskridusiu gandru - daugybe keliaauksciu lizdu su kalenanciais snapais gandrais (vargseliai, jie tikriausiai dar po Lietuvos oru neatsilo). Daug ziedu, romeniskos galybes ornamentuotu likuciu, besibastantis vezlys. Objektas vertas demesio.

Pakeliui atgal susigundeme batidomis, nors sunku pasakyti is kokiu vaisiu. Tai vienas is tu produktu, nuo kurio lengvai issivysto priklausomybe, bet visiskai nesinori gydytis.

Traukinio antra klase parode savo nagus - pries musu nosi sustojo vagono vidurys, todel kol nusigavome iki duru, visos vietos buvo uzimtos vikresniu vietiniu. Laimei, po pusvalandzio vienoje kupe atsilaisvino pora vietu ir pries tai keliones is Fez atsargiai bandes isiulyti veikejas su seima pasiule prisijungti. Neatsisakeme, o ir daugiau pasiulymu negirdejome. Visai gali buti, kad musu isvaizda pasirode nepakankamai respektabili ir nekvepejo pinigais (priminkite, kad butinai reikia issiskalbti drabuzius).

Pora valandu kelio ir Meknes. Is stoties melynuoju taksiuku iki viesbucio, besistebint vairuotojui, nes teko jam parodyti kelia. Viesbutis (Hotel Marok) ne stebuklas, nors kaina lyg apie tai ir uzsimena (180 dh), o kambaryje salciau, nei lauke, kur visai ne karsta, o keturi uztiesalai ant lovos taip pat nebuvo uzuomina i galima atsilima vidurnakti.

Prie pat viesbucio ir vakarieniavome, nes tai geriausia vieta pigiau uzkasti, nors uzkandimui uzsisakeme gal ir per daug - vis nepasimokome ir neivertiname savo pajegumu.

Ryt visa diena pazindisimes su Meknes.